Vokietijos pasiuntinio rezidencija

1924–1941 m.

Perkūno al. 4, Kaunas

Vokietijos pasiuntinio rezidencija buvo įkurta Parodos ir Janonio gatvių kampe (vėliau Janonio gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Kipro Petrausko). Dabar tai Perkūno alėja 4. Iki 1924 m. Vokietijos diplomatiniai atstovai gyveno Laisvės alėjoje. Nuo 1924 m. pasiuntinybės kanceliarija ir konsulatas įsikūrė Gedimino g. 4 (tai senasis adresas), o Vokietijos pasiuntinio rezidencija buvo įrengta name, kurio dabartinis adresas Perkūno alėja 4.

Tai medinis kotedžas, specialiai Vokietijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro poreikiams atgabentas iš Vokietijos ir surinktas Kaune. Per visą laikinosios sostinės laikotarpį užsienio šalių diplomatinės atstovybės susidurdavo su darbui ir gyvenimui tinkamų patalpų stygiumi. Patalpų trūkumą lėmė sparčiai augantis Kauno gyventojų skaičius, o taip pat Kauno kaip sostinės laikinumas – vis tik buvo tikimasi anksčiau ar vėliau grįžti į istorinę Lietuvos sostinę Vilnių, todėl ypač patraukli buvo patalpų nuoma. Nepaisant to, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija XX a. ketvirtajame dešimtmetyje kai kurioms pasiuntinybėms siūlė nusipirkti žemės sklypą Kaune mieste ir pasistatyti ten rezidenciją. Bene originaliausiai patalpų stygiaus problemą išsprendė Vokietijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvai Frans Olshausen. Jis nusprendė iš Vokietijos atsigabenti kotedžą ir jį pasistatyti Kauno Žaliakalnyje. XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje į Kauną atgabentas kotedžas stovi ir šiandien, nors ir atrodo kiek liūdnai. Pats Frans Olshausen labai spalvinai aprašė, sklypo, kuriame stovi kotedžas įsigijimo aplinkybes: „Savaime suprantama, retkarčiais diplomatas turi palikti derybų reikalus ir siekti tikslo kitais būdais. Pastačius pasiuntinybę opus tapo buto klausimas: Vokietijos pasiuntinys negalėjo ad infinitum privačiame name gyventi kaip svečias. Nepaisant infliacijos, Wilhelmstrasse (pastaba – dabar tai Laisvės alėja) piniginėje pinigų užteko. Buvo pritarta mano pasiūlymui ir skirta lėšų pastatyti Vokietijai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą pasiuntinybės šefui. Tačiau namas turėjo stovėti tinkamoje vietoje. Ant kalvos prie pat miesto, Vytauto kalne, kur buvo daug valstybės dispozicijoje esančių laisvų žemių, man patiko ypač gražioje vietoje esantis sklypas, kurį Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiūlė įsigyti arba išsinuomoti ilgam laikui. Vis dėlto aš susidūriau su sunkumais: visą savaitę tvarkiau dokumentus, o man vis buvo žadama ir žadama. Pagaliau išsiaiškinau, kad miestas ir valstybė tarpusavyje ginčijosi dėl nuosavybės teisės vietovėje ir nei viena, nei kita pusė nežinojo, kas ta teise gali disponuoti. Situaciją išgelbėjo amžinojo moteriškumo pavidalu pasirodęs angelas. Vienų prezidento (pastaba – tuo metu Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis) kviestinių pietų metu mano žmona kaimynystėje už stalo sėdintiems aukštiems ponams vaizdingai papasakojo apie provizorinius sunkumus, su kuriais susiduriame norėdami rasti vietą gyvenamajam namui, tad šeimininkui neliko nieko kito, kaip tarti svarų žodį, kad valdžia savo aukšta kompetencija kaip kalaviju perkirstų Gordijaus mazgą ir šią problemą išspręstų. Po kelių dienų aš jau galėjau pasirašyti nuomos sutartį ir devyniasdešimt devyneriems metams išsinuomoti žemės sklypą už simbolinę kainą. Tačiau į šį sunkiai iškovotą tarnybinį namą aš taip ir nepersikėliau, nes suplanuotą įsikraustymo dieną visiškai atsitiktinai sužinojau apie savo perkėlimą į Belgradą. Buvo savaime suprantama, kad mano įpėdiniai mane smerks dėl nepakankamai reprezentatyvių mano kūrinio matmenų. Tačiau buvo aišku: jeigu ne mano žmonos diplomatija, mane pakeisiantis kolega spręsdamas šią problemą dar vargtų ilgai…“

Vokietija Lietuvos vyriausybę de facto ir de jure pripažino 1918 m. kovo 23 d. Kaune rezidavo Vokietijos diplomatiniais atstovai. Prasidėjus diplomatinių santykių užmezgimo procesui, paskubomis buvo įkurtos laikinosios diplomatinės misijos, kurios kiek vėliau buvo pertvarkytos į nuolatines diplomatines pasiuntinybes. Nuo 1920 m. laikinasis reikalų patikėtinis, o nuo 1922 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. Šias pareigas ėjo:

Fritz Schönberg, laikinasis reikalų patikėtinis (paskyrimo data 1920 m. sausio 13 d.),

Frans Olshausen, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras (paskyrimo data 1922 m. birželio 16 d.,

Erich Schroetter, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras (paskyrimo data 1924 m. birželio 12 d.), kredencialus Lietuvos Respublikos Prezidentui įteikė 1924 m. birželio 17 d.,

Hans Moraht, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras (paskyrimo data 1926 m. spalio 10 d.), kredencialus Lietuvos Respublikos Prezidentui įteikė 1926 m. spalio 18 d.,

Erich Zechlin, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras, nuo 1933 m. vasario 14 d. iki pasiuntinybės likvidavimo 1941 m. kovo 30 d.

Vokietijos pasiuntinybės kanceliarija ir konsulatas buvo įsikūrę kitoje miesto vietoje, anuomet, Gedimino g. 11. Be nuolat Kaune gyvenusių ir dirbusių pasiuntinybės ir konsulato tarnautojų, keletas pareigybių (karo atašė) buvo priskirta prie pasiuntinybės Kaune, tačiau nuolatinė jų rezidencijos vieta buvo Maskva, Helsinkis arba Talinas. Klaipėdoje taip pat veikė Vokietijos konsulatas.

Apie Vokietijos nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą dr. Erich Zechlin buvo pasakojama: „Vokiečių pasiuntinys dar mažai rodosi viešai. Kauniškiai tik gerai žino jo puošnų automobilį — su hakenkreucu. D-ras Zechlinas nėra kalbus — jis kalba lėtai, daug dirba savo kabinete ir studijuoja Lietuvą, kaip kokį foliantą. Okupacijos laiku p. ministeris buvo Lietuvoj — kaip Ziwilverwaltung’o ūkiškos dalies veikėjas. Jam teko susipažinti su visa eile mūsų žymesnių žmonių, kurie aukštai vertina p. Zechlino bešališkumą. Prieš atvažiavęs į Kauną ministeriu, d-ras Zechlin buvo Vokietijos generaliniu konsulu Petrapily. Vienas jo bendradarbių — kancleris Forneris, kauniškių senas pažįstamas, kalba rusiškai taip, kad niekas neįtartų jį esant vokiečiu.“ (King-Kong, Kauno diplomatai privačiame gyvenime, Diena, 1934 m. vasario 4 d.).

Apsilankymą Vokietijos pasiuntinio rezidencijoje dramatiškai aprašė Lenkijos karo atašė L. Mitkiewicz: „Ypatingą įspūdį darė vokiečių pasiuntinybė Kaune. Jau pats pastatas, kuriame gyveno Reicho pasiuntinys ponas Zechlinas, labai ryškiai skyrėsi nuo kitų Kauno gyvenamųjų namų. Tai buvo raudonų plytų vila su mediniu gotikiniu stogu ir baltais bokšteliais. Žalios langinės ir tokios pat žaliuzės baltose langų nišose teikė vilai nekasdienišką išvaizdą: Kaune vokiško tipo namų visai nebuvo. Pono Zechlino namas stovėjo šalutinėje gatvėje netoli Žaliakalnio, gana toli nuo miesto centro. Namo vidus – buvau tik trijuose kambariuose – buvo įrengtas senųjų germanų stiliumi, tuo itin išsiskyrė biblioteka-kabinetas ir valgomasis. Pas poną Zechliną buvome pakviesti pietų su žmona. Svečius priiminėjo ponia Just, vokiečių karo atašė žmona, nes pats ponas Zechlinas Kaune gyveno be šeimos, atrodo, buvo išsiskyręs. Stengiausi be išankstinio nusistatymo kontroliuoti per pietus patirtus įspūdžius. Tai nebuvo lengva, nes veiksmas vyko 1939 metų kovo mėnesį, kai mus Kaune pasiekė žinios apie vokiečių ketinimus Europoje. Vokiečiai jau buvo užėmę Austriją ir apkarpę Čekoslovakiją; buvo žinomi ir vokiečių kėslai Lenkijos atžvilgiu. Lietuvai irgi grėsė pavojus dėl Klaipėdos. Tame grynai vokiškame name jaučiausi labai blogai. […] Pasiuntinio Zechlino namai buvo puikūs. Vokietijos pasiuntinio rengiamuose pietuose dalyvavo aukščiausi Lietuvos kariuomenės atstovai, vadovaujami generolų Raštikio ir Černiaus. Iš karo atašė buvo tik pulkininkas Deglavas ir aš. Pietų atmosfera buvo labai sunki ir nenatūrali, nes priėmimas vyko likus tik kelioms dienoms iki Klaipėdos užėmimo, pokalbiai ta tema tarp vokiečių ir lietuvių vyko jau kelios savaitės. Lietuvos užsienio reikalų ministras ponas Urbšys Vokietijos vyriausybės kvietimu tuo tikslu ilgokai buvo Berlyne. Pietuose dalyvaujantys lietuvių karininkai ir jų žmonos sėdėjo prie stalo sustingusiais, akmeniniais veidais ir buvo matyti, kad tik prisiversdami palaiko vos vos gyvą pokalbį. Jautėsi, kad kažkas sunkus, tarsi milžiniškas akmuo užgulė lietuvių krūtines ir prislopino nuotaiką. Pasiuntinys Zechlinas, ponia Just, pulkininkas Justas, specialiai ta proga iš Rygos atvykęs vokiečių jūrų atašė ir du vokiečių pasiuntinybės valdininkai stengėsi palaikyti kalbą, bet tai padaryti iš tikrųjų buvo keblu. Pietų nuotaika buvo niūri ir labai sunki, netgi slegianti. Vos pasibaigus pietums po trumpos valandėlės visi lietuvių generolai ir pulkininkai, pradedant generolu Raštikiu, pradėjo atsisveikinti. Generolas Černius prieš išeidamas man pasakė: „Keistai šiame name ir per šiuos pietus jaučiuosi; šiandieną pila šampaną, o rytoj galbūt prikiš mums prie krūtinės pistoletą trumpai pareikšdami: „Atiduokit Klaipėdą, nes kitaip būsite nužudyti.“ Generolo Černiaus veidas, tariant šiuos žodžius, liepsnojo pykčiu ir tramdomu įniršiu. Vežiau ponus Deglavus automobiliu namo. Pakeliui pulkininkas Deglavas man pasakė, kad vokiečiai pateikė lietuviams ultimatumą dėl Klaipėdos; tai padarė per pulkininką Justą, Reicho karo atašė Lietuvoje.“ (L. Mitkiewicz, Kauno atsiminimai 1938–1939 m., Vilnius, 2002)