Ankstesnis adresas: Kalnų g. 8a, nuo 1931 m. – V. Putvinskio g. 8a

Tai 1926 m. statytas Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotas, Juozui Landsbergiui priklausęs namas. Prancūzijos pasiuntinybės kanceliarija šiuo adresu veikė 1929–1932 m., tačiau Prancūzijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras šiame name gyveno iki 1940 m.

Kaune veikė Prancūzijos Respublikos pasiuntinybė ir konsulatas. Jų adresai keletą kartų keitėsi.

Pasiuntinybės kanceliarija buvo įsikūrusi:

• 1924 m. – Maironio g. 5 (tai senasis adresas);
• 1925–1926 m. – Laisvės al. 43 (tai senasis adresas);
• 1927–1932 m. – Kalnų g. 8a, nuo 1931 m. – V. Putvinskio g. 8a (dabar – V. Putvinskio g. 14);
• 1933–1940 m. Laisvės al. 3, butas 3 (dabar – Laisvės al. 9).

Konsulato kanceliarija buvo įsikūrusi:

• 1924–1928 m. – Vytauto pr. 59 (pastatas neišliko, dabar – Vytauto pr. ir Kęstučio g. kampas);
• 1929–1940 m. – Laisvės al. 3 (dabar – Laisvės al. 9).

Prancūzija Lietuvos vyriausybę de facto pripažino 1920 m. gegužės 11 d., o Lietuvos valstybę de jure 1922 m. gruodžio 20 d.

Prancūzijos diplomatiniai atstovai akredituoti Lietuvai:
Gabriel Padovani – vyriausybės įgaliotinis (pranc. Délégué du Gouvernement) nuo 1921 m. sausio 25 d.;
Gabriel P. E. Puaux – ministras rezidentas (pranc. Ministre Résident) nuo 1926 m. kovo 29 d., nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1927 m.;
René Ristelhueber – ministras rezidentas (pranc. Ministre Résident) nuo 1928 m. rugpjūčio 10 d., nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1930 m. vasario 7 d.;
Georges Ferdinand Charles Dulong – nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1935 m. rugsėjo 4 d. iki pasiuntinybės likvidavimo;
Georges Eybert – konsulas nuo 1922 m. rugpjūčio 10 d.;
Noël Henry – konsulas nuo 1929 m. kovo 15 d.

Kaune taip pat rezidavo Prancūzijos karo ir pasiuntinybės atašė, pasiuntinybės sekretoriai, vicekonsulai.
Mieste buvo galima įvairiausiomis progomis sutikti Kaune rezidavusius užsienio diplomatus. Prancūzijos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Georges Ferdinand Charles Dulong taip pat paliko įspūdį savo amžininkams: „Prancūzų ministeris – nemažiau visiems žinomas. Jo ypatybė vėl savotiška, – jis viešai niekuomet nekalbės apie politiką, ar jį užkalbintų žurnalistas, ar net kolega. Jis taktiškai ir vykusiai nukryps nuo slidžių politinių temų.“ (Kauno diplomatai privačiame gyvenime, Diena, 1934 02 04)
Palankiai apie pasiuntinį atsiliepė Lenkijos karo atašė Leon Mitkiewicz: „Prancūzijos pasiuntinys ponas Dulongas atrodo kaip mokytas profesorius iš provincijos universiteto, senoviškai apsirengęs, visada su vizitinėmis kelnėmis, juodu švarku bei tamsiu kaklaraiščiu, su skėčiu po pažastimi, tačiau daro simpatingo ir gero žmogaus įspūdį. […] Prancūzijos pasiuntinys ponas Dulongas Kaune vaikščiojo iškėlęs galvą. Prancūzija buvo svarbiausias Versalio sutarties garantas ir pageidavo Lietuvoje taip pat turėti didžiausią įtaką, pati lemti Lietuvos politinę kryptį. Be to, Prancūzijos pasiuntinybė Kaune palaikė Prancūzijos kultūros įtaką Lietuvoje. Veikė prancūzų institutas, kuris sėkmingai organizavo paskaitas bei prancūzų kalbos kursus. Daugelis karininkų ir studentų studijavo Prancūzijoje; į Kauną gana dažnai atvykdavo prancūzų rašytojų, muzikų bei mokslininkų. Lietuvos ir Prancūzijos kultūriniai ryšiai buvo labai gyvi. Lietuviai, be jokių abejonių, Prancūzijos atžvilgiu buvo nusiteikę palankiai. Buvo prisimenama ne tik sena praeitis – Napoleono laikai, bet ir Lietuvai palanki Prancūzijos intervencija dėl Vilniaus 1919–1920 metais. Bendravimo požiūriu Prancūzijos pasiuntinybė Kaune neturėjo savo veido – nei gero, nei blogo. Ministras Dulongas, jau vyresnio amžiaus ponas ir senas diplomatinės sferos valdininkas, darė gerai užsikonservavusio patarėjo, tipiško Prancūzijos ministerijų valdininkų galerijos atstovo, įspūdį. Mūsų pasiuntinybės santykiai su Prancūzijos pasiuntinybe nebuvo glaudūs, nors apskritai normalūs.“ (L. Mitkiewicz, Kauno atsiminimai 1938–1939 m., Vilnius, 2002
Apie apsilankymus Prancūzijos pasiuntinybėje yra užsiminęs ir ano meto žurnalistas Valentinas Gustainis:  „Po keletą kartų priėmimų metu teko dalyvauti Amerikos, Prancūzijos ir Vokietijos pasiuntinybėse, čia pietauti drauge su kitų svarbesnių Kauno laikraščių redaktoriais. Žodžiu, diplomatinis korpusas Kaune palaikydavo gana glaudžius ryšius su vietine spauda.“(V. Gustainis, Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus, Kaunas, 1991)