Didysis salonas

1934-1938 m.

Kaune, ypač XX a. 3-ajame dešimtmetyje, labai trūko reprezentacinės salės, kurioje būtų galima rengti valstybinius priėmimus. Ministrų kabineto pastatas buvo vienas iš nedaugelio, kuriame buvo tinkama salė. Šioje erdvėje priėmimus diplomatiniam korpusui rengė beveik visi Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrai. Dažniausiai priėmimai rengti svarbiausių valstybinių švenčių proga. Pavyzdžiui, Vasario 16-ajai, Lietuvos Nepriklausomybės dienai, paminėti. Ta proga į Kauną atvykdavo užsienio šalyse rezidavę Lietuvai akredituoti užsienio šalių diplomatai, jų garbei užsienio reikalų ministras rengdavo priėmimą. Šio pastato sienos taip pat mena linksmus Naujųjų metų sutikimus, kurių nepraleisdavo diplomatinis korpusas.

Būta ir kuriozinių situacijų, vieną iš tokių aprašė Lenkijos karo atašė Leon Mitkiewicz: „Neseniai [1938 m.] visi kartu, visa Lenkijos pasiuntinybė Kaune, padarėme didelę diplomatinę klaidą, dėl kurios Lietuvos užsienio reikalų ministerija, ir visų pirma protokolo šefas ponas Girdvainis, turėjo nemažai rūpesčių. Tuo pačiu metu kai mes, pasiuntinybės nariai, darėme pirmuosius oficialius vizitus, su vizitais važinėjo ir mūsų žmonos. Tuos vizitus organizavo ponia Wanda Charwatowa. Vieną dieną ji pati ar per vyro sekretorę paskambino Lietuvos užsienio reikalų ministro žmonai poniai Lozoraitienei ir užsakė Lenkijos pasiuntinybės ponių vizitą. Kalbėjosi kažkas iš artimos ministro Lozoraičio aplinkos, ir, matyti, dėl kalbos nesupratimo atsakymas mūsų pasiuntinybėje buvo suprastas taip, kad ponia Lozoraitienė laukia pasiuntinybės darbuotojų kitą dieną 17 valandą arbatėlei savo namuose. Ministras Charwatas ir ponia Charwatowa tą žinią priėmė kaip nelauktą kvietimą mums visiems, visam pasiuntinybės personalui. Tai buvo įvertinta netgi kaip nepaprastas diplomatijos laimėjimas. Taigi rytojaus dieną 17 valandą labai iškilmingai trimis automobiliais visa pasiuntinybė, keturios sutuoktinių poros su dviem kavalieriais, nuvažiavome pas ponus Lozoraičius. Įeinančius į saloną mus pasitiko žado netekusi ponia Lozoraitienė – ji buvo viena. Pasirodo, jog ji laukė iš Lenkijos pasiuntinybės tik keturių ponių, o ne viso komplekto su pasiuntiniu priešakyje. Ponia Lozoraitienė buvo taip apstulbusi, kad nė su vienu iš mūsų, vyrų, nepasisveikino. Kuriam laikui įsiviešpatavo visiška sumaištis. Po kelių minučių pasirodė uždusęs Lietuvos protokolo šefas ponas Girdvainis ir greitai situaciją perėmė į savo rankas. Gavome juodos kavos, kažkokių tešlainių ir po keliolikos priverstinio pokalbio minučių (kalbėjo tik viena ponia Charwatowa) grįžome į viešbutį. […] Ministro Lozoraičio namuose buvome priimti pagrindiniame labai erdviame salone ir dviejuose mažesniuose, čia pat esančiuose salonėliuose. Lietuvos užsienio reikalų ministro namas darė labai turtingo aukštos klasės plutokrato namo įspūdį, bet nesijautė kartų tradicijos. Ponia Lozoraitienė, atsigavusi nuo pirmojo šoko, kurį sukėlė visos lenkų pasiuntinybės in corporae vizitas, pasirodė esanti labai mielas ir simpatingas žmogus.“ (Leon Mitkiewicz, Kauno atsiminimai 1938–1939 m., Vilnius: baltos lankos, 2002)