S. ir S. Lozoraičių muziejus

Tai pirmame pastato aukšte eanti salė, kurioje vyksta konferencijos, kultūriniai bei visuomeniniai renginiai. Šiame pastate įsikūrus Ministrų kabinetui (1921–1940 m.), patalpa priklausė Ministrų Kabineto kanceliarijai. Šioje erdvėje vykdavo Ministrų kabineto posėdžiai. 2010 m. pradžioje siekiant atverti VDU rektorato pastatą buvo atidaryta Vytauto didžiojo universiteto istorijos menė. Joje, kaip ir kitose pastato erdvėse, galima susipažinti su ilgamete universiteto istorija, rektorato pastato raida. Šioje erdvėje yra įrengta S. ir S. Lozoraičių muziejaus ekspozicija, kurioje pristatomi užsienio reikalų ministro ir Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo Stasio Lozoraičio bei jo šeimos narių asmeniai daiktai.

S. Lozoraitis buvo jauniausias Užsienio reikalų ministras tuometinėje Vakarų Europoje, turėjęs didelę diplomatinę patirtį ir pripažinimą. Kaip LR nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras,1939 m. S. Lozoraitis išvyko į Italiją ir čia gyveno bei dirbo iki pat mirties. 1940 m. S. Lozoraitis tuometinio Užsienio reikalų ministro J. Urbšio buvo paskirtas Lietuvos Diplomatijos šefu, t. y. vadovavo laisvojo Vakarų pasaulio pripažįstamoms ir todėl veikiančioms pasiuntinybėms Vašingtone, Londone, Paryžiuje, prie Šv. Sosto, konsulatams. S. Lozoraičio vadovaujama Lietuvos diplomatinė tarnyba buvo vienintelė valstybinė institucija, kuri savo veiklos nenutraukė ir veikė Lietuvos nepriklausomybės bei okupacijos metais, iki pat šių dienų. Tai buvo Lietuvos okupacijos nepripažinimo faktas. S. Lozoraičio diplomatinę bei politinę veiklą tęsė jo sūnūs Stasys ir Kazys. Stasys Lozoraitis (jaunesnysis; 1924-1994) ilgą laiką dirbo pasiuntinybėje prie Šv. Sosto (1943-1991), nepriklausomybės metais – LR nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Vašingtone, vėliau Romoje (1991-1994). 1992 m. S. Lozoraičiui (jaunesnysis) buvo suteiktas VDU Garbės daktaro vardas. 1993 m. jis kandidatavo prezidento rinkimuose, o žmonių atminty liko kaip “Vilties prezidentas”. Sūnus Kazys (1929-2007) ilgus metus dirbo Vatikano radijuje, 1985-1992 metais buvo Lietuvos pasiuntinybės prie Šv. Sosto kanceliarijos vedėju, 1992-2004 metais buvo Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi prie Šv. Sosto, nuo 1994 metų ir Maltos ordinui.

S. ir S. Lozoraičių muziejus įkurtas buvusiame LR Užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio darbo kabinete. Kazys Lozoraitis ir Daniela Lozoraitienė (S. Lozoraičio (jaunesniojo) našlė) muziejui perdavė šeimos daiktus: rašomasis stalas, kėdė, paveikslai, nuotraukos, spausdinimo mašinėlė, kiti daiktai. Ant rašomojo stalo yra S. Lozoraičio ir jo sūnaus Stasio Lozoraičio (jaunesniojo) rašytų laiškų kopijos. Kelios diplomatų tėvo ir sūnų nuotraukos. Vienoje nuotraukoje, kaip vienas iš žymiausių varpininkų, yra ir S. Lozoraičio tėvas Motiejus Lozoraitis – pirmasis lietuvis advokatas. Prie rašomojo stalo ant sienos kabo XVII amžiaus Lietuvos žemėlapis – toks, koks buvo ir LR Užsienio reikalų ministro kabinete. Kiek toliau kabo žymaus išeivijos dailininko Kazimiero Žoromskio tapytas Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės portretas. Ant gretimos sienos – Lozoraičių šeimai dovanotas paveikslas.  Šalia kabykla su S. Lozoraičio (jaunesniojo) Garbės daktaro toga ir žieminiu paltu, kurį jis dėvėjo 1993 metų rinkiminės kampanijos metu. Ant grindų: S. ir S. Lozoraičių, tėvo ir sūnaus portfeliai.