Sovietų Sąjungos pasiuntinybė

Sovietų Rusija Lietuvos valstybę de facto ir de jure pripažino 1920 m. liepos 12 d. Kaune nuo 1923 m. rezidavo Sovietų Rusijos, vėliau Sovietų Sąjungos diplomatiniai atstovai. Sovietų Sąjungos pasiuntinybė tarnautojų skaičiumi Kaune buvo viena didžiausių, jos personalas dažnai keitėsi. Nuo 1923 m. Lietuvai buvo skirtas įgaliotasis atstovas, nuo 1925 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. Šias pareigas Kaune ėjo ir Sovietų Sąjungos pasiuntinybėje dirbo:

Ivan Lorenc, įgaliotasis atstovas nuo 1923 m. rugsėjo 11 d.;

Serge Aleksandrovsky, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1925 m. liepos 20 d.;

Alexandre Aroseff (Aleksandr Arosjev), nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1927 m. birželio 10 d.;

Vladimir Antonov–Ovseienko, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1929 m. vasario 18 d.;

Michel A. Karsky, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1930 m. gruodžio 15 d.;

Boris Podolsky, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1937 m. sausio 25 d.;

Pavel Krapivincev, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras (1938 m. buvo pritarta jo kandidatūrai į šias pareigas);

1939 m. nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Kaune liko neužimta;

Nikolai Posdniakov, pirmasis pasiuntinybės sekretorius (1937–1939 m.), nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1939 m. lapkričio 3 d. iki Lietuvos Nepriklausomybės netekimo.

Constantin Braghin–Kouroïedoff, pirmasis pasiuntinybės sekretorius (1924 m.);

Nikolas Sobolevsky, pirmasis pasiuntinybės sekretorius (1925 m.);

David Skaloff, pirmasis pasiuntinybės sekretorius (1926 m.);

A.V. Fekhner, pirmasis pasiuntinybės sekretorius (1930–1934 m.);

Samouil Kofman, pirmasis pasiuntinybės sekretorius (1935–1936 m.);

Boris Korotkin, konsulinio skyriaus vadovas (1924 m.);

Vasily Karableff, konsulinio skyriaus vadovas (1925–1926 m.);

Basil Mamakine, konsulinio skyriaus vadovas (1927 m.);

1928 m. konsulinio skyriaus vadovo postas liko neužimtas;

Maksimilian Jukhnevitsch, antrasis pasiuntinybės sekretorius (1924 m.);

Igor Vorobieff, antrasis pasiuntinybės sekretorius (1924–1925 m.);

Pavel Dneproff, antrasis pasiuntinybės sekretorius (1926 m.);

Fedor Molotchkov, antrasis pasiuntinybės sekretorius (1938–1939 m.), pirmasis pasiuntinybės sekretorius (1940 m.);

Sergej Glebov, antrasis pasiuntinybės sekretorius (1938–1939 m.);

Ivan Belei, antrasis pasiuntinybės sekretorius (1940 m.);

Semen Makarov, antrasis pasiuntinybės sekretorius (1940 m.);

Vladimir Semenov, pasiuntinybės patarėjas (1940 m.);

Brigados generolas Ivan Klotshko, karo atšė (1926 m.), rezidavo Rygoje;

Théodor Soudakoff, karo atašė (1927 m.) rezidavo Rygoje, (1928 m.) rezidavo Kaune;

Voldemar Kourdumoff, karo atašė (1929–1930 m.);

Dmitri Reutsky, karo atašė (1931 m.);

Nicolas Semenov, karo atašė (1933 m.);

Ivan Tiagounov, karo atašė (1934–1938 m.);

Majoras Ivan Korotkich, karo atašė (1939–1940 m.);

Victor Voronkoff, karo atašė adjutantas (1928 m.), rezidavo Taline;

Simon Rabinovitch, pasiuntinybės patarėjas (1927–1929 m.);

Isaacc Bobère, konsulinio skyriaus vedėjas (1929 m.);

Nocolas Pojalkin, konsulinio skyriaus vedėjas (1930–1931 m.);

Josif Kalnin, atašė (1935–1937 m.);

Vasilij Possatchilin, atašė-kancleris (1940 m.);

Nikolai S. Fridgut, vicekonsulas (1939 m.).

Sovietų Sąjungos konsulatas veikė Klaipėdoje (1931–1939 m.). Konsulo pareigas ten ėjo:

Israel Terletsky, konsulas nuo 1931 m. lapkričio 7 d.;

Afanssi A. Milev, generalinis konsulas (1939 m.).

Sovietų Sąjungos konsulatas 1940 m. veikė Vilniuje. Konsulo pareigas ten ėjo:

Ivan Berezine, konsulas nuo 1940 m. gegužės 31 d.

Apie Sovietų Sąjungos pasiuntinybę liko spalvingų liudijimų:

„Rusų atstovas p. Karskis ne taip akademiškai nusistatęs. Jis ieško susiartinimo su visuomene, palaiko atvažiuojančius iš Sovietų Rusijos artistus. Jis mėgsta čiuožinėjimo sportą. — „Polpredsvos“ kieme jam įrengta net speciali čiuožykla. Taigi Sovietų atstovybė iš visų pasiuntinybių geriausiai įrengta — juk ten yra ir čiuožykla ministeriui ir mokykla pasiuntinybės tarnautojų vaikams.“ (King-Kong, Kauno diplomatai privačiame gyvenime, Diena, 1934 02 04)

„Sovietų Sąjungos pasiuntinybė Kaune užėmė nepastovią padėtį lietuvių ir diplomatinio korpuso gyvenime. Sovietų pasiuntinys Pozdniakovas ir karo atašė Korotkichas su žmonomis dalyvaudavo visuose lietuvių oficialiuose renginiuose, bet labai retai pasirodydavo privačiuose diplomatinio korpuso namuose. Savo namuose priiminėdavo tik pagal pasirinkimą. Aš priklausiau prie tų pasirenkamųjų. Mano santykiai su Rusijos karo atašė majoru Korotkichu iki tam tikro laiko buvo labai geri, netgi draugiški. Susipažinę per lietuvių rudens manevrus ir pasikeitę vizitais užmezgėme artimesnius santykius: gana dažnai matydavomės ir vieni kitus lankydavome.

Majoras Korotkichas apie savo politines ir ideologines pažiūras, ypač marksizmo-leninizmo temomis, nekalbėjo. Ponia Korotkich kažkada mano žmonai pasisakė, jog dukrelę nuvedė į stačiatikių cerkvę Maskvoje pakrikštyti, nes, kaip sakė, kitaip ji būtų pagonė. Abu ponai Korotkichai buvo šimtaprocentiniai rusai, į visą Europą, ypač į savo kaimynus, žiūrintys su dideliu įtarumu, kaip į norinčius sugriauti Sovietų Rusiją.

Didesnius priėmimus pasiuntinybės patalpose rengdavo pasiuntinys Pozdniakovas. Buvau pakviestas ir nuėjau į priėmimą, surengtą 1917 metų lapkričio revoliucijos metinių proga. Sovietų pasiuntinybės salonuose buvo visai erdvu. Atvyko tik po vieną kiekvienos pasiuntinybės atstovą; iš įstaigų vadovų buvo tik vienas – Čekoslovakijos pasiuntinys ponas Skalicky’s. Lietuvos kariuomenei atstovavo pulkininkas Dulksnys ir keletas karininkų, daugiausia iš štabo 2-ojo skyriaus. Lietuvos vyriausybės atstovų nebuvo, mačiau tik poną Girdvainį, Diplomatinio protokolo skyriaus viršininką, ir du ar tris Užsienio reikalų ministerijos valdininkus.

Tai buvo popietinis susirinkimas, lenkiškai jį pavadintume arbatėle, bet stalai buvo gausiai apkrauti šaltais valgiais: iš Rusijos atgabentomis žuvimis, šalta mėsa, įvairiais užkandžiais, tortais, tešlainiais ir įvairiausiais saldumynais. Salia stovėjo gėrimai: įvairių rūšių rusiška degtinė ir vynas, tarp jų puikus Krymo baltasis vynas. Buvo ir karštų užkandžių ir, žinoma, vazos, pilnos juodųjų ikrų. Visi rusai buvo labai malonūs ir vaišingi, kvietė svečius valgyti ir gerti siūlydami ir paduodami patiekalus ir gėrimus. Santvarkos pasikeitimas Rusijoje nepakeitė rusų tautos bruožų -nuoširdumo ir vaišingumo („radušije“ ir „gostepriimstvo“).“ (L. Mitkiewicz, Kauno atsiminimai 1938–1939 m., Vilnius, 2002).