Lenkijos pasiuntinybė

1939 m.

Kęstučio g. 24

Lenkija Lietuvos valstybę de facto pripažino 1920 m. liepos 4 d., tačiau de jure pripažino tik 1938 m. kovo 17 d. Tai lėmė skirtingas požiūris į abiejų valstybių teritorijų ribas, ypač, komplikuotas Lietuvos sostinės – Vilniaus administracinės priklausomybės klausimas. Rytinę Lietuvos teritorijos dalį, su Vilniumi nuo 1919 m. balandžio iki 1939 m. rugsėjo (išskyrus 1920 m. liepos–gruodžio mėnesius) administravo Lenkija. 1938 m. kovo 17 d., Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama per 48 valandas užmegzti diplomatinius santykius ir iki 1938 m. kovo 31 d. pasikeisti diplomatiniais atstovais. Tvyrant prieštaringoms nuotaikoms, kovo 25 d. buvo pradėtas diplomatinių santykių užmezgimo procesas. Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijai buvo paskirtas buvęs karo atašė Berlyne Kazys Škirpa, o Lenkijos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju atstovu Kaune buvo atsiųstas Franciszekas Charwatas. 1938 m. kovo 31 d., praėjus pusvalandžiui po vidurdienio, abu pasiuntiniai vienu metu Kaune ir Varšuvoje įteikė skiriamuosius raštus Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai ir Lenkijos Respublikos Prezidentui Ignacui Moscickiui.

Lenkijos pasiuntinybės kanceliarija 1938 m. buvo įsikūrusi tuometiniame viešbutyje „Lietuva“. Kadangi pasiuntinybė užėmė visą aukštą, anuomet Kaune juokauta, kad viešbučio pavadinimą reikėtų pakeiti iš „Lietuva“ į „Hotel Polonia“. 1939 m. pasiuntinybė persikėlė į modernų pastatą – Kęstučio g. 24 (dabartinis adresas – Kęstučio g. 38).

Lenkijos diplomatiniai atstovai rezidavę Kaune:

Franciszek Charwat, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1938 m. kovo 31 d. iki pasiuntinybės likvidavimo;

Maciej Załęski, pirmasis pasiuntinybės sekretorius (1939 m.);

Slavomir Dziarczykowski, pasiuntinybės atašė (1939 m.);

Pulkininkas Leon Mitkiewicz-Żółłtek, karo atašė (1939 m.);

Stanisław Westfal, spaudos atašė (1939 m.).

Lenkijos karo atašė Leon Mitkiewicz žaismingai aprašė Lenkijos pasiuntinybėje vykusį bendravimą ir ten tvyrojusią priėmimų kultūrą: „Ministras Charwatas su žmona, mudu su žmona ir kiti Lenkijos pasiuntinybės Kaune kolegos sėkmingai pritaikėme draugijos išjudinimo ir liežuvių atpalaidavimo taktiką dar prieš sėdantis už stalo. Salone būdavo paduodama mūsų lenkiškos degtinės: paprastos grynos ir liuksusinės wyborowa’os, starkos, šermukšninės ir slyvinės vidutiniais kiekiais, bet „reguliariai“. Įvesdami šį paprotį Kaune, siekėme propaguoti ne tik Lenkijos spirito monopolį bei privačius šios mūsų šalies pramonės šakos gaminius, tokius kaip Izdebniko ar Lubomirskio, bet visų pirma lenkiškus papročius, mūsų tautos galią. Savo svečiams sakydavome, kad tai yra grynai lenkiški coctails, ir kartu reikalaudavome, kad gertų juos lenkiškai – vienu mauku. Drauge buvo nešiojami gausūs šalti užkandžiai ir įvairūs papildomi karšti patiekalai, lenkiškos virtuvės skanėstai. Tą naujovę Kauno rinktinė draugija labai gerai įvertino, o jos rezultatai buvo tiesiog puikūs. Lenkiškų papročių studijomis pagrįsta patirtis moko, jog nėra žmogaus, kuris nepradėtų kalbėti po dviejų didesnių geros lenkiškos starkos ar paprasčiausios degtinės taurelių; o mūsų priėmimuose Kaune dalyvaudavo svečių, ypač Pabaltijo gyventojų, kurie gerdavo ir daugiau, ragaudavo iš eilės degtinę, šermukšninę, slyvinę ir starką. Pasitaikydavo ir kai kurių su tuo susijusių rūpesčių. Anglosaksai ir Lotynų Amerikos atstovai paprastai į lenkų „kokteilį“ žiūrėdavo labai įtariai ir prašydavo, kad jeigu jau būtinai reikia jį išgerti, tai tik ne „vienu mauku“ ir ne „iki dugno“; jie stengdavosi degtinę pakeisti į chereso taurelę arba atmiešti sodos vandeniu ir gabalėliu ledo. Šiaurės tautos, Pabaltijo gyventojai ir visi broliai slavai niekuo nesistebėjo ir „lupo“ visai lenkiškai, ypač grynąją tuyboroivą. Baltai, ypač lietuviai, nepaisant skirtingos etninės kilmės, priklausė slavų ir šiauriečių grupei ir lenkišką degtinę rijo kaip smakai.“ (L. Mitkiewicz, Kauno atsiminimai 1938–1939 m., Vilnius, 2002)

1939 m. Klaipėdoje taip pat veikė Lenkijos generalinis konsulatas. Diplomatinio atstovo pareigas ėjo:

J. Weyer, generalinis konsulas (1939 m.).