Estijos pasiuntinybė

1930–1940 m.

Estija Lietuvos valstybę de facto ir de jure pripažino 1921 m. kovo 2 d. Kaune veikė Estijos konsulatas, kuris 1928 m. buvo performuotas į Estijos pasiuntinybę. Su Estijos pasiuntinybės veikla susiję keli Kauno pastatai. Estijos diplomatinės atstovybės kanceliarija buvo įsikūrusi:

1924–1927 m. – konsulatas, Laisvės alėja 60 (tai senasis adresas);

1928–1930 m. – pasiuntinybė, Donelaičio g. 31a (tai senasis adresas);

1930–1940 m. – pasiuntinybė, Parodos g. 16 (tai senasis adresas).

Pradžioje Lietuvai buvo skirtas Estijos diplomatinis atstovas rezidavęs Rygoje, vėliau reikalų patikėtinis, kuris taip pat rezidavo Rygoje. Tiksliai žinoma, kad nuo 1923 m. Estijos laikinasis reikalų patikėtinis jau rezidavo Kaune. Tik nuo 1928 m. Estijai Lietuvoje pradėjo atstovauti nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras. Estijos diplomatiniai atstovai akredituoti Lietuvai, tačiau nuolat rezidavę Rygoje:

Jurgenson‘as, Estijos diplomatinis atstovas (1923 m.), rezidavo Rygoje;

Julius Seljamaa, reikalų patikėtinis (Chargé dʼAffaires) nuo 1923 m. lapkričio 5 d., nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1925 m. kovo 16 d., rezidavo Rygoje.

Diplomatiniai atstovai akredituoti Lietuvai ir rezidavę Kaune:

Dr. Hans Lohk, pirmasis pasiuntinybės sekretorius, laikinasis reikalų patikėtinis (Chargé dʼAffaires a. i.) (1924–1925 m.);

Hans Oiderman, reikalų patikėtinis (Chargé dʼAffaires) nuo 1926 m. rugpjūčio 11 d.;

O. Öpik, reikalų patikėtinis (Chargé dʼAffaires) nuo 1927 m. liepos 18 d.; nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1936 m. spalio 23 d.;

Heinrich Laretei, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1928 m. gegužės 14 d.;

Johan Leppik, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1931 m. gegužės 11 d.;

Aleksander Warma, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1938 m. kovo 16 d.;

Jaan Lattik, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1939 m. rugsėjo 20 d. iki pasiuntinybės likvidavimo 1940 m.;

Feliks Breede, karo atašė (1940 m.);

Jaan Mahlberg, atašė (1937 m.);

Karl Pärl, atašė (1938 m.);

Erich Lipstok, atašė (1939–1940 m.).

Richard Maasing, karo atašė (1928–1929 m.), priskirtas prie pasiuntinybės Kaune, tačiau rezidavo Rygoje;

Villem Kohal, karo atašė (1930–1934 m.), priskirtas prie pasiuntinybės Kaune, tačiau rezidavo Rygoje;

Pulkininkas leitenantas Villem Saarsen, karo atašė (1935–1938 m.), priskirtas prie pasiuntinybės Kaune, tačiau rezidavo Rygoje;

Pulkininkas leitenantas Kurt Benno Aksel Mollin, karo atašė (1939 m.), priskirtas prie pasiuntinybės Kaune, tačiau rezidavo Rygoje.

Apie antrąjį Estijos nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą Kaune buvo pasakojama: „O d-ras Leppik – draugiškas Estijos atstovas! Universalus žmogus, medicinos daktaras, tarnavęs vienam laive su mūsų generolu Nagevičium, klasiškos filologijos nepalyginamas žinovas, gilus filosofas – ir uolus jojikas… To pono visapusiškais gabumais tebesistebi jo kolegos.“ (King-Kong, Kauno diplomatai privačiame gyvenime, Diena, 1934 02 04).

Lenkijos karo atašė Leon Mitkiewicz apie Estijos pasiuntinybę paliko tokį liudijimą: „Daug malonių valandų praleidome Estijos pasiuntinio Kaune pono Varmo’o ir jo žmonos namuose. Ministras Varmo’as iš prigimties buvo tikrai linksmiausias diplomatinio korpuso Kaune narys. Iš pirmo žvilgsnio atrodė linksmuolis ir be kompleksų žmogus. Iš tikrųjų tai buvo tik kaukė, vien specialiai pasirinkta maskuotė. Turėjau progą pats tuo įsitikinti. Pono Varmo’o iniciatyva jo namuose susitikau ir labai rimtai kalbėjausi su Lietuvos ministru pirmininku generolu Černiumi. Dalyvaujant namų šeimininkui, generolas Černius išdėstė Lietuvos 1939 metų birželio mėnesio poziciją Vokietijos atžvilgiu, kai Maskvoje vyko Prancūzijos, Anglijos ir Sovietų Rusijos derybos dėl karinės bei politinės sąjungos sudarymo. Tas pokalbis, vienas iš svarbiausių mano pokalbių Lietuvoje, įvyko 1939 metų birželio 15 dieną po pietų ponų Varmo’ų namuose. Ministras Varmo’as, kaip man atrodo, tarp Estijos politikų ir diplomatų buvo išimtis; jis volens nolens pripažino, jog tartis su Rusija būtina. Per mano pokalbį jo namuose su generolu Černiumi tokį požiūrį jis išsakė ne kartą; be to, manė, jog greitai prasidės pasaulinis karas, kurį pradės Vokietija, ir tvirtino, kad be Rusijos paramos Vokietiją bus neįmanoma nugalėti. Taip pat nuogąstavo, kad jeigu vokiečiai nugalės Lenkiją ir Prancūziją, tai atsiris jų rankos rytuose ir jie smogs Sovietų Rusijai. Tuomet Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – likimas bus nulemtas ir nuspręstas pagal Rosenbergo teoriją, kurią citavo atmintinai ir dėl kurios neapsakomai nuogąstavo. Abu ponai Varmo’ai Kaune buvo labai populiarūs. Gyveno labai gražiai – pasiuntinybės name užėmė visą aukštą.“ (L. Mitkiewicz, Kauno atsiminimai 1938–1939 m., Vilnius, 2002).